Trumpa pamokėlė

Every second counts
Kai reikalas labai skubus, sakome „svarbi kiekviena sekundė“. Anglų kalboje sutinkamas analogiškas išsireiškimas – every second counts. Tiesa, vietoj second galime vartoti kitus laiką nusakančius žodžius – minute, day, year, etc.
Pavyzdys:
-Doctor, please try to get here quickly. Every minute counts.
-Gydytojau, pasistenkite kuo greičiau atvykti. Svarbi kiekviena minutė.

Daugiau trumpų pamokėlių

Testo klausimas

You don't have to do it. I have _____ done it.
yet
already
still

21-o amžiaus išsilavinimas: ar ateitis jau čia?

2013-11-14

Nors mūsų projektas skirtas anglų kalbos mokymuisi, bet ženkime žingsnį atgal ir pažiūrėkime į bendrą padėtį išsilavinimo srityje. Ne tik Lietuvoje, o ir visame pasaulyje. Ar dabar mokytis lengviau ir efektyviau, negu praeitame šimtmetyje?

Naujos technologijos, bet ar nauji mokytojai?

Pradėkime nuo to, kad šią savaitę “Google” pristatė specialią programėlių parduotuvę “Google Play for Education”, kurią reklamuoja štai toks reklaminis klipas.

Kas tingi ar neturi galimybės pažiūrėti – ten tiesiog rodoma klasė, kur visi vaikai turi planšetes ir nuo to mokymosi procesas tampa įdomesnis ir efektyvesnis.

Sunku ginčytis su technologiniu progresu, bet juk realūs mokytojai niekur nedingo – mokymosi priemonės keičiasi, bet dėsto vis tiek gyvas žmogus. Ir, pažvelgus į mokytojų stovyklą, nepanašu, kad daugelis jų išmanytų naująsias technologijas tiek, kad galėtų pilnai jas išnaudoti.

Matau čia dvi problemas. Visų pirma, tiesus klausimas: kiek pažįstate jaunų žmonių, kurie savo noru eina dirbti mokytojais? Kas stoja į pedagoginį – nesiskaito, čia dažnai tik stojimas dėl stojimo. Pripažinkime, mokytojo darbas neatrodo labai patrauklus – turi išlaikyti tam tikrą kvalifikaciją, dirbti stresinėje aplinkoje su vaikais ir gauti ne patį geriausią atlyginimą. Tad ten eina tie, kurie iš tikro turi pašaukimą.

Ir taip yra ne tik Lietuvoje – populiariausioje visų laikų TED konferencijos kalboje “How schools kill creativity” (labai rekomenduoju, kas nematęs) britas Ken Robinson pasakoja, kaip žmonės reaguoja į tai, kad dirbi išsilavinimo srityje – tavęs net nekviečia į vakarėlius, nes esi nuobodus, o jei ir kviečia – tai pradeda tavęs gailėti, iš serijos “už ką tau čia tokia bausmė”.

Kitas dalykas – mokymosi programos. Nesu didelis ekspertas, bet, kiek žinau, mokytojai turi labai ribotą pasirinkimą, ką ir kaip mokyti. Turi sudaryti programą, kuri negali nukrypti nuo Švietimo ministerijos normų, ir dar turi atitikti visokius valandų/krūvio skaičius bei sutapti su mokyklos direktoriaus/pavaduotojų politika. Žodžiu, biurokratija, kuri net neleidžia mokytojams labai reikštis ar pradėti naudoti naujų technologijų ar naujoviškų mokymosi būdų.

Išsilavinimas internetu – jau realybė. Bet…

Pastaruoju metu vis labiau populiarėja “online-universitetai” ir visokios mokyklos internete. Jau milijonus vartotojų turi tokie projektai kaip Coursera, Udacity, Udemy ar EdX – kur profesionalūs lektoriai labai kokybiškai išdėsto medžiagą, ir tokius virtualius kursus galima “lankyti” iš bet kurio pasaulio kampelio, dažnai nemokamai. Visa šita naujoviška tendencija netgi turi specialų pavadinimą – MOOC (Massive Open Online Course).

Bet. Yra vienas (ar net keli) “bet”. Vėlgi ta pati kliūtis – virtualus mokytojas (net jei jis iš ekrano žiūri tiesiai į tave) nepakeis realaus bendravimo ir gyvo proceso. Iš dalies dėl to, kad mokymasis turėtų būti individualiai orientuotas į būtent tavo gebėjimus ir lygį, o iš kitos pusės – niekas tavęs nemotyvuoja, niekas nestovi už peties ir neverčia klausytis viso kurso, daryti namų darbus ar laikyti egzamino. To rezultatas – vos keli procentai studentų iki galo išklauso tam tikro kurso. Sėkmingai išlaiko egzaminą – dar mažiau.

Taigi, išsilavinimas internetu – jau prieinamas, bet jis neišsprendžia fundamentalių motyvacijos ir individualaus mokymosi problemų.

Auginame asmenybes ar vidutinybes?

Labai gerą trumpą istoriją papasakojo Google+ tinkle Remigijus Šimašius – pacituosiu, įsimąstykite:

Mokytoja mamai: „Jūsų dukrai sunkokai sekasi matematika. Reikėtų jos pasimokyti papildomai“
Mama: „O kas mano dukrai sekasi gerai?“
Mokytoja: „Lietuvių kalba jai sekasi tiesiog puikiai“
Mama: „O tai kodėl jūs siūlote papildomai mokytis matematikos, o nelietuvių kalbos?“

Taigi, mūsų išsilavinimo sistema – tiek mokykloje, tiek universitete – lavina protus, kurie turi išmanyti visko po truputį, kad visus dalykus išsilaikytų bent ketvertui ar penketui. Ir korepetitoriai samdomi būtent tiems dalykams, kurie sekasi sunkiau, negu tiems, kuriuos galima ištobulinti iki olimpiadinio lygio.

Vėlgi grįžtant prie Keno Robinsono minties apie tai, kad mokyklos žlugdo kūrybiškumą, negi dabar ne pats laikas išsiveržti iš gniaužtų ir pradėti mokytis bei mūsų vaikus mokinti to, ko iš tikro norime, o ne to, ko reikalauja sistema? Požiūris “mokykis dešimtukais ir tada rasi gerą darbą”, tiesą pasakius, kvepia tokiu sovietmečiu…

Svarbiausia yra noras mokytis

Kalbėdami apie išsilavinimą bendrai ir mokymosi priemones, turime nepamiršti, kad svarbiausia yra paties žmogaus noras mokytis. Nesvarbu, ar tai yra mokinukas, sėdintis suole, ar pensininkė, besimokinanti dirbti kompiuteriu. Jeigu nėra motyvacijos ir tikslo – rezultatai žymiai prastesni. Žmogus turi suvokti, kam jis daro tai, ką daro. Štai kodėl, tarkime, fizikos pamokos yra daug tikslesnės, tapatinant teoriją su realiais pavyzdžiais iš kasdienio gyvenimo objektų, negu tiesiog aiškinant formules.

Pabaigai – konkretus mūsų projekto 100balu.lt pavyzdys. Per pirmus metus gyvavimo aiškiai matosi auditorija, kuri labiausiai motyvuota mokytis anglų kalbos. Ne, tai nėra dvyliktokai, norintys išlaikyti egzaminą. Didžiąją daugumą sudaro 20-30 metų jaunuoliai, kuriems anglų kalbos reikia darbo paieškoms, verslui, kelionėms į užsienį, pokalbiams per Skype ir pan. Ir, kas blogiausia, tos kalbos reikia “čia ir dabar”, o mokyklinės žinios jau pasenusios arba jų išvis nebuvo. Ir kai žmogus suvokia, kodėl būtent reikia kalbos ir kam ji būtų pritaikoma – tada didžiulė motyvacija stumia į priekį, ir tada žmogus negaili nei laiko, nei pinigų, kad įgytų žinias.

Viena iš mūsų naudojamų priemonių išlaikyti motyvaciją – kasdienės el.paštu siunčiamos pamokėlės + dienos klausimas. Esminis žodis – KASDIEN. Pamokėlės trumpos, peržiūrėti jas užtrunka penkias minutes, bet smegenys pripranta prie kasdienės “dozės” tos kalbos, ir pamažu vyksta transformacija, kuri mažina kalbos vartojimo baimę ir didina žinių bagažą beveik nejuntamai. Iš pačių vartotojų sulaukėme atsiliepimų, kad toks mokymosi būdas veikia labai gerai. Nes jis turi įtakos svarbiausiam dalykui – kasdienei motyvacijai.

Kas toliau?

Taigi, štai tokią matau dabartinę išsilavinimo realybę. Kas mūsų laukia ateityje? Manau, viskas dar labiau kraustysis į internetą ar nuotolinius kursus, bet ar nuo to gerės kokybė ir bendras žmonių išsilavinimo lygis – dar pažiūrėsime. O ką manote jūs?



Norite gauti po 5 anglų kalbos pamokėles kasdien el.paštu?

Užsiregistruokite!

12 thoughts on “21-o amžiaus išsilavinimas: ar ateitis jau čia?

  1. IT nėra panacėja. Tą sako ir įrodo tie patys commonsensavičiai ir šiaip puikūs pedagogai.

    Commonsensavičiai sako (tiksliau, aš suprantu, kad jie sako, o gal kitur sakė), jog IT sistema nėra problemos sprendimas savaime. Pirmiausiai reikia kaip galima tiksliau išsiaiškinti problemos priežastį, tada sukurti procesą, o to proceso vykdymui pasitelkti IT sistemą.

    Mokymuisi tą patį galima pritaikyti. Ir reikia.

    Austėja, gi sako, kad turime puikias galimybes mokytis (panašiai kaip tie Googlininkai jūsų klipe), bet ji nesureikšmina pačios įrangos ir paties IT (kaip tą daro googlas jūsų klipe – gal ir nevalingai, kas ten žino), o iškelia efektyvumo naudą.

    Taigi, ar padeda Internetai ir IT didinti efektyvumą? Kaip?

    Rašymas tušiniu ar paišymas pieštuku lavina smulkiąją motoriką. O kaip motoriką lavina baksnojimas pirštu į planšetę?

    Žinoma, nereikia dejuoti ir dėl praeitin nuėjusių įgūdžių. Antai mamutų medžioklės įgūdžių, kurių reikėjo žmonėms seniau – dabar tikrai nereikia (dar neaišku ar nereiks ateityje ;) ). Tą patį galbūt galima pasakyt ir apie rašymą rašikliu ar kitus atavizmus, kurių mums dar tikrai reikia ir dar reikės mūsų vaikams.

    Retkarčiais pamąstau apie tai kada mums nebereiks savo kūnų ir mūsų būtis bus visiškai kitokia. Tokius pamąstymus matyt sukelia tas pastarųjų dešimtmečių ar tik metų technologinis šuolis, sudarantis iliuziją, kad tai jau tuoj-tuoj bus realybė. Bet tai tik iliuzija.

    O mano išvada, tad, tokia: reikia IT sprendimų tiek ir ten, kol jie padeda sistemos efektyvumui siekti norimų užsibrėžtų rezultatų. Jei mes norime, kad vaikas gebėtų analizuoti informaciją, mąstyti abstrakčiai ir kurti dalykus – tuo pačiu išgyventi bei vystytis mus supančioje gamtoje (gamta yra ir mieste, daugiabučio celėje, 16 aukšte), tai reikia ir žiūrėti kiek to siekti padeda IT sprendimai.

  2. Skirmantai, labai teisingai, pritariu beveik viskam. Lietuvos realybė mokyklose yra, kiek teko matyti, projektai “Išmanioji klasė”, kur vaikams dalinamas hardware su kai kuriomis programėlėmis, bet tos programėlės yra nepilnos ar neatitinkančios programų, mokytojai ne visada moka jomis naudotis, ir galiausiai visas projektas greičiausiai (neturiu jokių įrodymų) baigiasi pinigų praplovimu kažkokios IT organizacijos naudai.

    Tai didelė dalis tos IT infrastruktūros yra ir turinys – programėlės/tinklalapiai/softas, apie tai kažkaip mąstoma kol kas mažiau. Gal “Google” iniciatyvos kažką išjudins pasauliniu mastu ir kažkada iki Lietuvos irgi atkeliaus.

  3. Stojimas į pedagoginę įstaigą kaip ir parodo jauno žmogaus norą dirbti pedagoginį darbą. Kitu atveju jauno žmogaus niekas net nekvies į ugdymo įstaigą.
    Didesnė problema yra stojančių ir baigiančių kiekis. Jų tiesiog yra per daug.

    Iš tikro visas požiūris yra ydingas.
    ! “Požiūris “mokykis dešimtukais ir tada rasi gerą darbą”, tiesą pasakius, kvepia tokiu sovietmečiu” Būtent.
    Juk mes neiname pas stomatologą, kuris visai neblogai taiso batus ir traktorius.

    Galėčiau papildyti dar tokiu momentu, kad tėvai dažnai galvoja, kad jų vaikas be diplomo nėra pilnavertis ir jam būtina pabaigti universitetą, kuris taptų garantu dėl darbo ir ateities. Kiek tame yra tiesos?

    Iš esmės reikalingi esminiai pokyčiai ne tik taikant technologijas mokyme (IT taikymas suprantamas kaip projektoriaus naudojimas pamokose), bet pačiame požiūryje į mokymą ir ko norime galutiniame rezultate.

    Ir jeigu dauguma mokyklų turi tamo, kai kurios įstaigos ruošiančios pedagogus naudoja popierines.

    • Dėl stojimo į pedagoginį bent jau mano kartoje (2003 m. stojimas) buvo realybė, kad į pedagoginį eina arba tie, kurie tiesiog niekur kitur neįstojo (arba iš anksto žino, kad neįstos), arba tie, kurie nori tiesiog kažką pabaigti kuo lengviau. Tokių, kurie savo noru ėjo į pedagoginį, nes norėjo būti mokytojais – teko girdėti vos vieną-kitą.

      Kita vertus, galbūt dėl to, kad yra toks stereotipas – vos ne “gėda” prisipažinti, kad esi mokytojas ar nori būti mokytoju. Į tave žiūri kaip į ateivį. Bent jau mano aplinkoje taip buvo.

    • Algimantai, tai trumpai tariant – AppStore išsilavinimo temoms? Hm, kažkaip galvojau, kad toks jau egzistuoja. Jeigu ne, reikia padaryti research ir galbūt netgi tuo užsiimti.

      • Tą autorius ir siūlo – užsiimiti ir dar krūvą šaibų užsidirbti ;)
        Greičiausiai jau yra užsiimančių ir kuo dideliausios sėkmės jiems.

        Researchui geras startas – paskaityt kometarus pas Scott Adamsą ;) . Man žinomo nieko panašaus nėra. T.y. yra visokie ask.com ir panašūs, kurie kažkokius centus moka už kraupokų mokomųjų video kepimą urmu. Totaly different business.

        Aš labai tikiu šia idėja, ir man netgi nebūtų gaila laiko jos įgyvendinimui. Tiesiog IMHO šitas daiktas turi būti labai labai global, kas reiškia, kad įgyvedinimui reikia ne tik entuziastų, bet ir daug daug šaibų ;)

        • Paskaičiau komentarus (dar ne visus, bet būtinai perskaitysiu visus) – tai taip, ten viskas daug sudėtingiau, negu iš pirmo žvigsnio atrodo.
          Kaip vienas iš šios idėjos variantų būtų tiesiog nuorodų rinkinys į gerus atrinktus mokymosi šaltinius.

          Pvz: sakykime, esu septintoko tėvas, ir noriu savo sūnui vaizdžiai parodyti, kas yra matematiniai grafikai. Užeinu į portalą, susirandu septintoko programą, tada tą temą ir susijusias nuorodas. Viena iš jų vaizdžiai parodo, kaip grafikai keičiasi, kas yra ašys – žodžiu vaizdingas video. Gali būti kad ir Youtube.

          Šiaip tokia “nuorodų bazė” gautųsi kaip Wikipedia, tik daug labiau struktūrizuota ir su komentarais/vertinimais. Čia reikalautų daug mažiau darbo/investicijų, negu realus AppStore. Tik, aišku, klausimas, ar iš to galima verslą pasidaryti.

          • Vienas vertingesnių commentų yra vat šitas:

            ***************************
            Oct 16, 2013
            I love the idea but I think something very similar is being implemented in Korea – where there is a teacher who creates online materials and makes $4 million per year. The WSJ did a story on him.

            http://online.wsj.com/news/articles/SB10001424127887324635904578639780253571520

            or you can Google Kim Ki-Hoon

            To some degree there are for-profit versions of this in the U.S. (Georgia Tech announced a degree program recently where the content is free but the degree costs $$$) but there is also “freeware” out there – Stanford’s undergraduate CS lectures are all available online, as are famous lecture series like Richard Feynmann. So I suspect combining technology and education is an idea that is rapidly approaching critical mass. But I doubt the educational establishment is ready to pull up their anchors yet and move on it – which is going to be the main drag on building a profit model.

            *******************************

            Žodžiu variantų visokių būt gali. Ir labai pelningų.

            Tiesiog tvarkingo mokslų marketplace, nėra.

            Dabar yra Amazon – knygoms (ir šmutkėms), eBay – šmutkėms, iTunes – muzikai. Yra goole play, appStore ir t.t. O mokslo marketplace’as vis dar yra nykesniam lygyje nei programų “turgus” kokiais 1996-ais ;)

  4. Na, “Google Play for Education” gal ir yra bandymas pastumti tą rinką kiek į priekį, ypač kai dabar mokymasis gan stipriai orientuosis į mobilias platformas.

    Šiaip kažkas panašaus yra Udemy – juk ten kursų kūrėjai gali įvardinti savo kurso kainą ir pasidalinti procentą su Udemy platforma.

    Arba Lynda.com – ne į tą pusę?

Pridėkite komentarą

Jūsų el.pašto adresas nebus skelbiamas.

*